Natūrali dantų pasta per pastaruosius metus tapo viena iš tų prekių, kurias žmonės renkasi sąmoningiau. Vis daugiau vartotojų pradeda skaityti sudėtį, domisi, kas yra SLS, kodėl dantų pastoje tiek daug putoklių, ar tikrai būtinas fluoridas, ir ar viskas, kas „vaikams“, iš tiesų švelnu. Problema ta, kad užrašas „natūrali“ ant pakuotės dar nereiškia, kad produktas iš tiesų švelnus, veiksmingas ir be nereikalingų priedų. Todėl verta žinoti pagrindinius kriterijus – ką žiūrėti, ko vengti ir kaip išsirinkti pastą konkrečiam žmogui, o ne „šiaip natūralią“.
Kodėl žmonės renkasi natūralią dantų pastą?
Dažniausiai dėl trijų priežasčių: jautrios dantenos ar burnos gleivinė, noras vengti agresyvių putoklių ir noras sumažinti sintetinių medžiagų kiekį kasdienėje higienoje. Jei burna dažnai peršti, dantenos kraujuoja, po valymo juntamas deginimas ar sausumas – dažnai kalta ne pati dantų šepetėlio technika, o pasta, kurioje per daug dirginančių medžiagų. Natūralios pastos paprastai turi švelnesnius valiklius ir daugiau augalinių ekstraktų, kurie ne „puola“ dantenų, o jas ramina.
Natūralioms dantų pastoms vaikams dažnai taikomi dar griežtesni reikalavimai – turi būti švelni, skani ir saugi, jei vaikas ją prarys. Pavyzdys – stiklainėlyje pakuojama „Ben & Anna“ braškinė natūrali dantų pasta vaikams su fluoridu. Ji turi vaikams priimtiną skonį, todėl lengviau suformuoti valymosi įprotį, o sudėtis švelnesnė nei įprastų „suaugusių“ pastų. Patogu ir tai, kad pasta stiklainyje – ją galima imti pridėta medine mentelėle, todėl produktas higieniškiau naudojamas nei iš tūbelės dalijantis keliems vaikams. Tokio tipo pastos geras pasirinkimas tada, kai nori, kad būtų ir natūrali sudėtis, ir išliktų fluorido apsauga nuo ėduonies.
Ką reiškia „natūrali“ – ir kur čia marketingas?
Reikia suprasti, kad „natūrali“ nėra vienodas standartas. Vienos pastos bus 99 % iš natūralių ingredientų, kitos – turi tik kelis žolelių ekstraktus, bet vis tiek naudoja stiprius putoklius. Todėl vien pavadinimo nepakanka – būtina pažiūrėti sudėtį. Tikrai natūralesnė pasta:
- neturi SLS (sodium lauryl sulfate) arba turi švelnesnį jo pakaitalą,
- neturi dirbtinių dažiklių,
- neturi stiprių dirbtinių saldiklių,
- vietoje kvapiųjų medžiagų turi eterinius ar mėtų aliejus,
- naudoja natūralius abrazyvus (kalcio karbonatą, hidratuotą siliką) vietoj per agresyvių.
Fluoridas ar be fluorido?
Tai viena iš dažniausių diskusijų. Fluoridas yra veiksminga medžiaga ėduonies profilaktikai – tai patvirtinta odontologijos praktikoje. Tačiau dalis žmonių renkasi pastas be fluorido dėl jautrumo, dėl vaikų amžiaus (mažieji praryja pastą), dėl bendro požiūrio „mažiau chemijos“. Kaip rinktis?
- jei yra polinkis į ėduonį, daug plombų, saldesnė mityba – racionalu rinktis natūralią pastą su fluoridu (yra ir tokių);
- jei pasta skirta labai mažam vaikui, kuris ją tikrai prarys – tiks be fluorido;
- jei žmogus apskritai gauna fluorido iš vandens ir naudoja dantų siūlą, skalavimo skysčius – galima žiūrėti ir be fluorido variantų, bet reikėtų pasitarti su odontologu.
Svarbu: „natūrali“ ir „be fluorido“ – ne tas pats. Yra natūralių pastų su fluoridu ir sintetinių be jo.
Į ką žiūrėti sudėtyje?
Švelnūs putokliai.
Jei pastoje nėra SLS, ji dažnai mažiau dirgina burną. Vietoj jo gali būti sodium cocoyl glutamate ar kiti švelnūs surfaktantai – jie valo, bet nedegina.
Natūralūs abrazyvai.
Dantims reikia švelnaus „šveitimo“, kad būtų pašalinta apnaša. Natūralios pastos dažnai naudoja kalcio karbonatą ar siliką. Svarbu, kad pasta nebūtų per grubi – ypač jei yra emalio jautrumas.
Žolelių ir augalų ekstraktai.
Ramunėlė, šalavijas, arbatmedis, medetka, gvazdikėlis – šie augalai padeda palaikyti dantenų sveikatą, mažina burnos kvapą, šiek tiek stabdo bakterijų dauginimąsi. Natūraliose pastose jų būna daugiau ir tai reali nauda, o ne tik kvapas.
Be dirbtinių dažiklių ir parabenų.
Tai ypač aktualu jautriai burnos gleivinei ir vaikams. Jei pasta rausva ar ryškiai mėlyna – dažnai tai daroma tik dėl vaizdo.
Ko vengti?
- SLS, jei burna reaguoja jautriai.
- Per daug stiprių dirbtinių kvapiklių.
- Pastų, kur „natūralu“ tik pavadinime, bet sudėtis tokia pat kaip įprastų.
- Per abrazyvių balinamųjų pastų, jei emalis jau silpnesnis.
Kam natūrali dantų pasta padeda labiausiai?
Ji ypač tinka žmonėms, kuriems po įprastų pastų:
- sausėja burna,
- atsiranda aftos,
- kraujuoja dantenos,
- dirgina gomurį ar lūpas,
- yra polinkis į alergines reakcijas.
Taip pat tinka tiems, kurie nori ekologiškesnio kasdienio produkto – nes dantų valomės kasdien po 2 kartus, ir tai nemaža medžiagų ekspozicija per metus.
Ar natūrali visada geresnė?
Ne visada. Kartais natūrali pasta būna labai švelni, bet silpniau šalina apnašas ar neturi fluorido, kai jo konkrečiam žmogui reikėtų. Todėl geriausias variantas – ne „automatiškai natūrali“, o „natūrali, bet funkcionali“. Kitaip tariant, pasta turi ir valyti, ir nealergizuoti. Jei burnos higiena prastesnė, daug akmenų, yra periodonto problemų – vien natūralios pastos gali neužtekti, reikės ir profesionalios higienos, ir siūlo, ir kartais – stipresnių pastų kursu.
Kaip išsirinkti praktiškai?
- pasirink sudėtį be SLS ir be dažiklių – tai bazė;
- nuspręsk, ar tau reikia fluorido;
- pažiūrėk, ar yra žolelių ekstraktų dantenoms;
- jei perki vaikui – rink be aštrių eterinių aliejų, be mentolio, be stiprių putoklių;
- išbandyk 1–2 variantus ir stebėk, ar dingsta perštėjimas.
Išvada
Natūrali dantų pasta – geras pasirinkimas tiems, kurie nori švelnesnės burnos higienos ir mažiau dirginančių priedų. Tačiau „natūrali“ dar nereiškia „ideali“ – svarbu sudėtis, švelnūs valikliai, normalus abrazyvumas ir aiškus supratimas, ar tau reikia fluorido. Geriausia natūrali pasta ta, kurią gali naudoti kasdien be diskomforto ir kuri realiai valo, o ne tik gražiai kvepia žolelėmis.
